Nuo pradžios iki dabar

Mūsų, kaip Rito Kvietkaus ūkio, ūkininkavimo pradžia prasidėjo nuo juodųjų serbentų auginimo. Šias uogas nusprendėme auginti, nes už 1 kilogramą tuomet supirkėjai mokėjo keturis litus. Tačiau tai truko neilgai. Po metų serbentų neapsimokėjo nei auginti, nei skinti. Supirkėjai mokėjo viso labo 0.50-0.60 lito.

Situacija buvo dvejopa - turėjome plėsti serbentyną iki 20-30 hektarų, įsigyti specializuotą kombainą ir viską daryti patiems arba serbentų išvis nebeauginti. Pasirinkome pastarąjį variantą.

Apsisprendimui įtakos turėjo kelionė į Suomijos braškynus. Kolegos uogininkai pakvietė kartu važiuoti, ir nors manęs braškės nedomino, nes atrodė lepios ir pretenzingos, į kelionę išvykau 2001'aisias metais. Tuomet dar nežinojau, jog visų mėgstamos uogos greitai taps tikruoju mano ūkininkavimu.

Išanalizavau rinką ir supratau, kad kokybiškų ir skanių braškių Lietuvoje nedaug kas gali pasiūlyti - visuomet reikia auginti tai, ko reikia pirkėjui, o ne tai, ką pats nori.

Prieš braškių ūkininkavimą išbandžiau auginti agurkus ir juoduosius serbentus, todėl puikiai žinojau ūkininkavimo subtilybes. Ūkis neša pelną, jei savo rankose gebi laikyti kuo ilgesnę grandinę. Kitaip sakant, jei procesą valdai nuo pradžios iki galo, tik tada gali įtakoti daržovės/uogos kokybę, skonį ir kainą bei pasiūlyti pirkėjams išskirtinį produktą.

Sėkmę didžia dalimi lėmė esminis apsisprendimas. Nusprendžiau auginti tik desertines, ne perdirbimui skirtas braškes, nors puikiai žinojau, kad pasirinktu keliu nebus labai lengva eiti. Susiradome žemės plotą prie vandens telkinio, investavome į technologijas: pirkome juodą plėvelę, įdiegėme lašelinę laistymo sistemą, nuo kurios priklausė bene penkiasdešimt procentų visų pajamų. Pasigaminome braškių lysvių plėvelės klojimo mechanizmą.

Investicijos pasiteisino. Jų dėka užauginome aukštos kokybės uogas. Nenaudojame daug trąšų arba jas atrenkame labai atidžiai. Mūsų pirkėjai pamažu ėmė tai vertinti ir, nors mūsų uogų kaina buvo didesnė, sutiko ją mokėti. Įgyta patirtimi ir žiniomis pradėjome dalintis tiek su kolegomis, tiek su sodininkais mėgėjais. Taip atsirado praktinis jaunųjų ūkininkų konsultavimas. Kasdien sulaukiame daug skambučių, el. laiškų, kartais net nebespėjame į visus atsakyti.

Braškių uogų verslo pradžioje teko kovoti su įvežtinėmis braškėmis. Dabar konkuruoti su lenkiškomis uogomis nebetenka. Lietuviškas pirkėjas išmoko atsirinkti ir braškių dėl mažesnės kainos nebeperka. Pirkėjai išmoko vertinti skonį ir kokybę, o ne tik spalvą ir dydį. Atvežtinė braškė nėra tokia skani, nes ji, kad būtų sėkmingai transportuojama, nuskinama kelios dienos iki visiško sunokimo. Vežant iš vienos šalies į kitą, braškė prisirpsta, tačiau konkrečiai veislei būdingos savybės didžia dalimi prarandamos. Uoga būna raudona, bet nevisiškai skani.

Konkurencinę kovą laimėjome, kai nusprendėme braškes rūšiuoti. Lenkiškos braškės skiriamos tik į dvi dalis. Lietuviškos į keturias - labai didelės, didelės, vidutinės ir mažos. Kiekviena rūšis turi skirtingą kainą ir pirkėjui nebetenka būti apgautam, kai indelyje yra tiek mažų, tiek didelių uogų. Pirkėjams taip pat patinka, kad uogas fasuojame į vienkartinę tarą ir kartu su ja parduodame.

Šiuo metu per sezoną užauginame apie 80 tonų braškių derlių, prekiaujame braškių šaldytais frigo daigais ir žemuogių sodinukais, eksperimentuojame su naujomis veislėmis, išgauname sozininę beržų sulą, konsultuojame jaunuosius ūkininkus, dalyvaujame televizijos laidose. Trumpai tariant užimtumas yra tiek sezono, tiek ne sezono metu. Turime didelę patirtį, be galo daug žinių ir patirties bei savą pirkėją. O svarbiausia turime norą. Tai yra viskas, ko reikia sėkmingam ūkininkavimui.

Pagarbiai,
Ūkininkas Ritas Kvietkus